Ignas Plunksnis. Institucinė arogancija: kaip Lietuvos kariuomenė prieš piliečius naudoja biurokratinius ginklus

Įsivaizduokite teisinę akistatą, kurioje jėgų pasiskirstymas prasilenkia su bet kokia proporcingumo logika. Vienoje pusėje stoviu aš – jaunas pilietis – ir dar visai neseniai iš naujo veiklą pradėjusi mano vadovaujama Jaunųjų rinkos dalyvių asociacija (JRDA). Kitoje pusėje – masyvus, milžiniškus resursus turintis valstybės aparatas, kurį atstovauja Lietuvos kariuomenė.

Tai nėra šiaip lygiateisis teisinis ginčas. Tai kova, kurioje tenka atsimušti į nepramušamą biurokratinę sieną. Ir labiausiai neramina net ne pats oponento dydis, o tai, kokius ginklus ir kliūtis Lietuvos kariuomenė pasirenka tiek ikiteisminėse stadijose, tiek pačiame teisme.

Ikiteisminis vilkinimas: tyla, biurokratinis futbolas ir formalūs atsakymai

Net prieš kreipiantis į teismą man teko susidurti su atvira institucine arogancija. Lietuvos kariuomenė akivaizdžiai vėlavo atsakyti tiek į mano ikiteisminę pretenziją, kurioje prašiau nuasmeninti mano duomenis šauktinių sąrašų tinklapyje, tiek į JRDA atliktą šauktinių duomenų nutekėjimo tyrimą (ir jame keltus prašymus), kuriame įrodytos tiesioginės grėsmės nacionaliniam ir asmeniniam šauktinių saugumui. Bandymai elementariai priminti apie senkančius terminus atsimušė į tylą – į skambučius paprasčiausiai nebuvo atsiliepiama. Tik praėjus valandai po skambučių gavome visiškai formalų atsakymą į priminimo el. laišką: „Jūsų laiškas užregistruotas“.

Dar vienas kamuolio atmušimo epizodas: kai vienas iš mūsų asociacijos narių kreipėsi el. paštu, kariuomenės kanceliarija jo išvis neregistravo. Užuot atlikę įprastą administracinę procedūrą (užregistravę ir persiuntę raštą atsakingam padaliniui), jie nusimetė atsakomybę ir liepė patiems kreiptis į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą. Toks siuntinėjimas yra akivaizdus dirbtinių biurokratinių kliūčių kūrimas.

Kai atsakymai pagaliau mus pasiekė, jie pademonstravo visišką nenorą gilintis į problemos esmę. Lietuvos kariuomenė į abu mūsų raštus atsakė vos vienu sakiniu, tiesiog nukreipiančiu į senesnius Krašto apsaugos ministerijos (KAM) raštus. Šis aplaidumas turėjo labai realių pasekmių: Regionų administracinis teismas buvo suklaidintas prasto atsakymo ir atmetė vieną iš mano reikalavimų. Apskundus šį atmetimą, procesas dabar yra įstrigęs Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT), kur bylos nagrinėjimas dar neprasidėjęs (suprantama, nes teismų krūvis yra ženkliai per didelis). Kariuomenės vadas, kuris ir atsakė į minėtus raštus, sugebėjo užšaldyti vieną labai svarbų bylos aspektą, pateikdamas atsakymą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Teismų sistemų sutrikimai kaip patogus pasiteisinimas

Jei ikiteisminėje stadijoje kariuomenė rodė pasyvumą, tai teismo procese atsiskleidė dar ciniškesnė taktika – piktnaudžiavimas techniniais Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) trikdžiais. Šiose administracinėse bylose išryškėjo sunkiai paaiškinamas Lietuvos kariuomenės Teisės departamento darbuotojų aplaidumas – kol teismo darbuotojai patiria realias pasekmes, sukeltas neveikiančių sistemų, kariuomenės teisininkai pasirinko išnaudoti trikdžius:

• Mano asmeninėje byloje: Lietuvos kariuomenė informaciją apie tai, jog yra atsakovai, turėjo nuo gegužės 19 dienos. Teismas atsiliepimui pateikti buvo nustatęs aiškų terminą – birželio 2 dieną. Tačiau institucija į teismą kreipėsi tik birželio 9 dieną – praėjus savaitei po termino pabaigos. Savo vėlavimą jie teisino tuo, kad dėl LITEKO sutrikimų negali atsidaryti skundo, ir prašė jį persiųsti. Kadangi trikdžiai prasidėjo tik birželio 1 dieną, akivaizdu, jog per visą ankstesnį laikotarpį dokumentais net nebuvo pasidomėta.
• JRDA byloje: Situacija kone identiška. Kariuomenė informuota gegužės 18 dieną, atsiliepimo terminas baigėsi birželio 8 dieną. Teismas tik birželio 9 dieną gavo laišką, prašantį persiųsti skundą, vėlgi teisinantis LITEKO problemomis. Vadinasi, atsakingi asmenys byla domėtis pradėjo tik suėjus terminui.

Pabrėžtina, kad LVAT yra nuosekliai išaiškinęs, jog valstybės institucijoms yra keliami aukštesni standartai dėl terminų praleidimo. Atsakingas teisės departamentas turėjo kreiptis iškart prasidėjus teismų sistemų sutrikimams, o ne daugiau nei savaitę po to.

Sąmoninga išsekinimo taktika

Atkreipkite dėmesį į detalę, puikiai iliustruojančią požiūrį į procesą – abiem atvejais Lietuvos kariuomenė prašė teismo persiųsti skundus be priedų. Tai reiškia, kad Kariuomenės teisės departamentas ne tik nebuvo parsisiuntęs originalaus skundo, o ir nesiruošė net peržvelgti procesinių dokumentų. Toks prašymas rodo visiškai neatsakingą nagrinėjimą – neįmanoma kokybiškai atstovauti institucijos nematant faktinės medžiagos.

Vertinant visą šią įvykių grandinę – nuo FIFA čempionato verto futbolo pasirodymo kanceliarijoje ir vieno sakinio atsakymų iki praleistų teismo terminų – akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenė realiai bando maksimaliai vilkinti procesą.

Valstybės institucija, užuot rėmusis argumentais, renkasi išsekinimo taktiką. Ji sėdi, laukia ir tikisi, kad aš pavargsiu kovoti, prarasiu viltį dėl išsitęsusio proceso, o jei teismas pareikalaus atsakomybės – visada bus galima pasislėpti už nulūžusių LITEKO serverių. Nesvarbu, ar tai sąmoninga išsekinimo taktika, ar tiesiog neatleistinas valstybinio aparato chaosas ir nekompetencija – rezultatas piliečiui yra tas pats: pažeidžiama jo konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Teisingumas neturėtų veikti tik tada, kai tai patogu galingiesiems.