Ignas Plunksnis. Kauniečiai, prekybos tinklai ir politikai – pretendentai į karo rėmėjų sąrašą

Jau eina treti metai nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, tačiau toliau veikia lietuviško kapitalo gamykla Kaliningrade, toliau pardavinėjame krauju apteptas krabų lazdeles, toliau leidžiame su agresore kolaboruojančioms įmonėms pelnytis iš Lietuvos valstybės biudžeto.

Atrodo, didžioji visuomenės dalis sutinka, kad reikia padėti Ukrainai ir kad Lietuvoje reikia pakaišioti pagalių į ratus bendradarbiaujantiems su agresore, bet realių veiksmų nematyti. Rodyti pirštais nėra gražu, tačiau krentančios raketos, prievartaujamos moterys ir grobiami vaikai, mano nuomone, yra kur kas blogiau.

Blizganti gatvė; nėra karo!

Naujas asfaltas, pastatytas stadionas ir blizgantis tauras – kauniečių mylimam merui Visvaldui Matijošaičiui ir savivaldybės taryboje sėdintiems jo sūnums priskiriami nuopelnai. Ši šeimynėlė ne tik atsakinga už Kauno miesto planavimą, bet ir netiesiogiai atsakinga už kitos šalies infrastruktūros projektus. Jų ir Liudo Skieraus valdomos įmonės sėkmingai moka mokesčius į Rusijos biudžetą; toliau šios lėšos keliauja Ukrainos miestų sulyginimui su žeme.

Po „STOP prekybai rusijoje“ paviešintos analizės apie Vičiūnų įmonių grupės septynias dukterines įmones Rusijoje, sužinojome apytikslę sumą, kuri keliavo į Rusijos biudžetą 2023 metais – apiie 55 milijonai eurų. Nuo karo pradžios – tikėtina, daugiau negu 100 milijonų eurų. Tai yra šimtai dronų „kamikadzių“, tūkstančiai artilerijos sviedinių ar milijonai naujų kulkų. Deja, kauniečiams tai nesvarbu – Visvaldo Matijošaičio reitingai išaugo 14 proc, palyginti su pernai metais skelbtais duomenimis.

Prieš savivaldos rinkimus ne kartą girdėjome apie konkrečias mero verslo pasitraukimo iš priešiškų valstybių rinkų datas. Pažadai nebuvo ištesėti, terminai vis buvo atidedami į ateitį. Po rinkimų rezultatų, staiga įmonių grupės atstovai pradėjo komentuoti mažiau, nebeliko aiškaus termino ir teigiama, kad tai yra „beprotiškai sudėtinga“. Taip pat jie laimėjo teismą Kaliningrade, apsigynė savo prekės ženklą. Tai tikrai nesuteikia pasitikėjimo jų teiginiais.

Suprantu, Kauno miesto raidos istorija po laisvės atgavimo išties kėbloka, dabartinis meras tikrai geriau tvarkosi negu jo pirmtakai. Tačiau man sunku patikėti, jog būtent atgavus laisvę taip greitai buvo pamiršta, kas vyko prieš nepriklausomybės atkūrimą (ar metai po to), ką reiškia gyventi okupuotoje šalyje, kaip dalis Ukrainos šiuo metu gyvena. Empatija ir atjauta aukoms buvo iškeista į seilėjimąsį dėl naujų trinkelių.

„Vičiūnų“ įmonės per dvejus karo metus, tikėtina, sumokėjo dvigubai daugiau mokesčiais į Rusijos biudžetą negu fondas Blue / Yellow gavo paramos. Tą gali pakeisti tų įmonių bendrasavininkas, antro pagal didumą Lietuvos miesto pažiba. Bet niekas nesikeis. Deja, jam rūpi tik pinigai, o 80 proc. Kauno gyventojų – sulopytas asfaltas. Mero pasirinkimas nedelsiant nepalikti Rusijos rinkos tik toliau plės jų pajėgumus, o jį garbinantys rėmėjai galės besimėgaudami važinėti krauju suteptomis gatvėmis.

Krabų lazdelės, kraujo dėmelės

Krauju suteptos ne tik Kauno gatvės, bet ir daugmos prekybos tinklų lentynos. „Vičiūnai“ ne tik maitina Rusijos biudžetą, bet ir dalį Lietuvos pirkėjų, prekybos tinklų dėka. Nors „Vičiūnų“ grupės prekių asortimentas yra apmažėjęs dalyje parduotuvių, jis vis dar nėra galutinai išnykęs. Prekybos tinklų vadovai ir komunikacijos atstovai dangstosi ir bėga nuo atsakomybės sakydami, jog už viską yra atsakinga visuomenė ir politikai, o jie patys nieko negali padaryti.

Bet kažkodėl jie ilgą laiką galėjo elgtis priešingai. Didieji prekybos tinklai tiekė „Viči“ produkciją po privačiais / nuosavais prekių ženklais, tiesiogiai neinformavę visuomenės ir net ant pakuotės neužrašę tikrojo gamintojo pavadinimo, o palikę tik veterinarinį kodą – skaičiukus, kurių beveik visi mes nesame nė karto tikrinę. Vėlgi, pričiupti iškart puolė teisintis, juk viską darė pagal teisės aktus.

Nepaisant to, kad tam tikri tinklai deklaruoja savo socialinį atsakingumą arba solidarumą su Ukraina, jų lentynose toliau puikuojasi tiekėjų, pripažintų karo rėmėjais ir VSD nurodytų grėsme nacionaliniam saugumui, prekės. Visgi, jie yra pirminis pirkėjas, tad visą kaltę versti ant galutinio vartotojo yra ciniška, o deklaruoti, kad esi atsakingas verslas, bet daryti tik absoliutų minimumą pagal teisės aktus, yra mažų mažiausiai nepadoru.

Politikai jungiasi į „stalo teniso turnyrą“

Pagal prekybos tinklus reikėtų keisti teisės aktus, o pagal kai kuriuos teisėkūros atstovus, šiais klausimais veikti turėtų prekybos tinklai (ir visuomenė). Panašu, jog susirinkome stebėti stalo teniso turnyrą, kuriame varžovai labai taikliai atsako į vienas kito smūgius. Be abejo, politikai galėtų ir turėtų išspręsti prekių ženklinimo klausimą, tačiau nelaukdamos galėtų pradėti ir jas parduodančios parduotuvės. Šitoks „žaidimas“ tęsiasi beveik dvejus metus ir abi pusės yra teisios – abiejų turėtų būti aukštesnis atskaitomybės lygis.

Įstatymai tikrai neatspindi visuomenės lūkesčių. Tą parodo pasipiktinimas ir reguliariai daromos apklausos – mes norime užkirsti kelią tiems, kas vis dar kolaboruoja su agresore. Pirmiausiai, yra didžiulė spraga Viešųjų pirkimų įstatyme, kuris netaiko jokių apribojimų juridiniams asmenims, vykdantiems veiklą Rusijoje per antrines įmones, ir su jais susijusioms įmonėms. Taip šios ir / arba su karo rėmėjais susijusios įmonės pelnosi Lietuvos biudžeto sąskaita, kol pildomas agresorės biudžetas.

Be abejo, teisėkūros klausimai neapsiriboja tik ties Kauno mero šeimos įmonių veikla. Pagal Statistikos departamentą, nuo karo pradžios Lietuva iš Rusijos importavo prekių ir paslaugų už maždaug 1.82 milijardus eurų. Šiuo ir kitais klausimais girdėjau tokių pasisakymų: „jeigu Europos Sąjunga nedaro, mes tikrai negalime daryti“. Įdomu, kaip latviams pavyko uždrausti agrikultūrinių produktų importą?

Belieka tik džiaugtis, jog pagaliau Seime pajudėjo reikalai dėl teisinio reguliavimo pritaikymo visuomenės norams. Iniciatyvinės grupės paruoštas Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas dabar yra parlamentarų rankose ir viliuosi, jog jie priims tinkamą sprendimą dėl šių pakeitimų įgyvendinimo. Tikiuosi, jog po šių pokyčių įmonės pajus spaudimą ir, panašiai kaip Šarūnas Matijošaitis, pripažins, jog sąsaja su karo rėmėjais daro neigiamą įtaką jų reputacijai ir galimam uždarbiui.

Stalo tenisas išties smagus žaidimas, tačiau ne tada, kai sulyg kiekvienu kamuoliuko atmušimu žūsta keli šimtai žmonių, išsiunčiamos kelios raketos su tikslu niokoti miestus, žlugdyti tautą. „Verslas yra verslas“, „Mes nekalti, pažiūrėkit ką jie daro!“ ar „Mes nieko negalime padaryti“ yra labai prasti argumentai karo akivaizdoje. Faktas, kad miesto gatvės gali būti tvarkingos net merui neturint gamyklos Rusijoje. Faktas, kad visi mes turime prisiimti atsakomybę ir privalome nustoti remti karo rėmėjus, nes kitaip patys pretenduojame jais būti.